The diagnosis and treatment of thyroid gland disorders in dogs and cats
Stenlund, Freja Hilda Kristina |
Recenzentas / Reviewer | |
Komisijos pirmininkas / Committee Chairman | |
Komisijos sekretorius / Committee Secretary | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member | |
Komisijos narys / Committee Member |
Thyroid gland disorders are one of the most common endocrinopathies in dogs and cats. The number of cases has been steadily increasing in veterinary clinics worldwide, indicating geographical variation in prevalence, also divergent influence of predisposing factors, therefore there is quite a high knowledge gap and further investigations are essential. The aim of this study was to analyze the prevalence of thyroid gland disorders and application of diagnostic and treatment measurements in “X” veterinary clinic in Sweden. A retrospective study was made by collecting clinical cases from the patient journal system between June 2021 and August 2021. From a sample of 400 cats and 400 dogs, 22 cats were diagnosed with hyperthyroidism and 11 dogs with hypothyroidism. In total, the prevalence of thyroid gland disorders (sample of 800 patients) was 4.12%. In dogs the prevalence of thyroid gland disorders were estimated to be 2.75%, in cats – 5.5%. In connection to thyroid gland disorders deep analysis of clinical manifestation, predisposing factors, treatment methods and evaluation of clinical state and response to treatment was performed. Obtained results revealed that both cats and dogs are more prone to develop thyroid gland disorders if they are males, of older age, and neutered. Based on results the most common clinical signs in cats with hyperthyroidism was alopecia (45.5%), followed by vomiting (31.8%), loss of muscle mass (27.3%) and polydipsia (22.7%), meanwhile in dogs with hypothyroidism– weight gain (54.5%), decreased activity (36%) and alopecia (36.4%). Most dogs with hypothyroidism were overweight (54.5%) or markedly obese (18.2%), whereas cats with hyperthyroidism – thin (50%) or very thin (27,3%). The most common option to treat cats with hyperthyroidism was oral administration of antithyroid medication thiamazole (brand name Apelka vet. (86%)), for dogs with hypothyroidism – levothyroxine (brand name Levaxin (54,5%)). 1-3 month after treatment the mean concentration of thyroid (T4) and thyroid stimulating hormones (TSH) was compared and the clinical improvement was different between cats and dogs. Less than half of the cats became euthyroid 1-3 months after treatment with thiamazole while in dogs the treatment with levothyroxine was more successful.
Skydliaukės sutrikimai yra vieni iš dažniausiai pasitaikančių šunų ir kačių endokrininės sistemos patologijų. Sutrikimų skaičius, nustatomas veterinarijos klinikose, pasauliniu mastu didėja, stebimi geografinio paplitimo pokyčiai, taip pat skirtinga predisponuojančių veiksnių įtaka, todėl išlieka ganėtinai didelis mokslo žinių trūkumas ir tolimesni tyrimai yra būtini. Šio tyrimo tikslas buvo ištirti skydliaukės sutrikimų paplitimą ir diagnostikos bei gydymo priemonių taikymą Švedijos ”X” veterinarijos klinikoje. Retrospektyvinis tyrimas atliktas, surinkus klinikinius pacientų atvejus iš gydomų gyvūnų registracijos žurnalų sistemos 2021 m. birželio ir 2021 m. rugpjūčio mėn. Iš 400 kačių ir 400 šunų imties, buvo atrinktos 22 katės, kurioms diagnozuotas hipertiroidizmas, ir 11 šunų, kuriems diagnozuotas hipotiroidizmas. Bendras skydliaukės sutrikimų paplitimas (apskaičiuotas iš 800 pacientų imties) sudarė 4,12%. Šunų tarpe nustatytas 2,75% skydliaukės ligų paplitimas, kačių tarpe – 5,5%. Atlikta detali klinikinių požymių, sutrikimus predisponuojančių veiksnių, gydymo metodų, klinikinės būklės ir atsako į gydymą analizė. Gauti rezultatai rodo, kad skydliaukės sutrikimai dažniau pasireiškia katėms ir šunims, jeigu jie yra patinai, vyresnio amžiaus ir kastruoti. Remdamiesi gautais rezultatais, galima teigti, kad dažniausi klinikiniai kačių, sirgusių hipertiroidizmu, ligos požymiai buvo alopecija (45,5%), vėmimas (31,8%), raumenų masės netekimas (27,3%) ir polidipsija (22,7%), šunų, sirgusių hipotiroidizmu, – svorio prieaugis (54,5%), sumažėjęs aktyvumas (36%) ir alopecija (36,4%). Dauguma hipotiroidizmu sirgusių šunų turėjo antsvorį (54,5%) arba buvo nutukę (18,2%), tuo tarpu hipertiroidizmu sirgusios katės buvo liesos (50%) arba labai liesos (27,3%). Katėms, sergančioms hipertiroidizmu, dažniausiai buvo taikytas medikamentinis gydymas per os skiriant antitiroidinį vaistą tiamazolį (registruotas vaisto pavadinimas ,,Apelka vet.” (86%)), o šunims, sergantiems hipotiroidizmu – levotiroksinas (registruotas vaisto pavadinimas ,,Levaxin” (54,5%)). Praėjus 1-3 mėnesiams nuo gydymo pradžios, buvo matuojama ir lyginama skydliaukės ir skydliaukę stimuliuojančio hormonų koncentracija. Kačių ir šunų klinikinis atsakas skyrėsi. Mažiau, nei pusė kačių, pasiekė eutiroidinę būklę po 1-3 mėn. gydymo tiamazolu, tuo tarpu, šunų gydymas levotiroksinu buvo kur kas sėkmingesnis.